ĮSPŪDŽIAI IŠ KELIONĖS PO RYTŲ AFRIKĄ 2005 VASARĄ
Įspūdžių autorius: Jonas Mikaliūnas
Kelionės tinklapis: http://akademikai.lt/~jonis/afrika
GINTARAS AFRIKOS GLŪDUMOJE
Šaltą žiemos popietę susitikome dėl Šiaulių Antano Saulaičio skautų vyčių būrelio veiklos. Užsiminiau, jog ruošiuosi keliauti į Afriką. “Ar pažįsti Šulcą?” - jis paklausė. Tuomet pirmą kartą ir išgirdau apie tėvą Hermaną ...
Kaip kad ledų blynai Neryje grūmėsi vienas su kitu plaukdami link Baltijos, taip ir kažkas mano viduje vis nerimo, kuomet skubėjau per tiltą link Šilo gatvės, kur pas draugus laikinai buvo apsistojęs tėvas Hermanas. Įdomu, kaip atrodo žmogus, apie kurį sklando tokios legendos... Ar susišnekėsim lietuviškai, po to kai jis 15 m. praleido misionieriaudamas Afrikoje? Ką aš jam pasakysiu? Juk dar net nežinau ar pavyks šią vasarą ten nukeliauti. Tačiau nerimas greit išsisklaidė, kuomet tėvas Hermanas man plačiai nusišypsojo ir skautiškai pasisveikino! Pasišnekėjome apie jaunimo cntrą, parodė nuotraukas, filmuotą medžiagą ir davė vizitinę kortelę, kurioje parašyta: Pater Hermann Schulz, Umudugudu-Musha Ruanda/Afrika. Ar gali ko nors daugiau reikėt ?
Truputi faktų apie Rwandą: palyginus tai maža valstybė riboje tarp Rytų ir Centrinės Afrikos, plotas – 26 tūkst. kv. km.(truputi daugiau nei dvigubai mažesnė už Lietuvą), gyventojų skaičius – 8, 4 mln. (du su pusę karto daugiau nei Lietuvoje!), gyvena 84 % Hutu, 15% Tutsi ir 1% Pwa genčių gyventojai. Ribojasi su Tanzanija, Burundžiu, Demokratine Kongo resp. ir Uganda. Būna du lietaus sezonai – nuo vasario iki balandžio ir nuo lapkričio iki sausio. 1962 m. liepos 1 d. tapo nepriklausoma nuo Belgijos. Rwandoje šiuo metu kalbama pagrinde ruandiečių kalba, prancūziškai, galima susikalbėti ir angliškai.
O dabar išgyventos akimirkos, jausmai ir mintys iš dienoraščio:
“2005 m. liepos 28 d. – trečiadienis.
17.45 val. iš Kigali per 1,5 val. su matatu (mikriuku) atvažiavau į Musha. Vairuotojas išleido kažkur ne ten, tai beeidamas smagiai į kalną (kur raudonos duklės lyg purus sniegas žiemą į šonus taškos, o kai mašina pravažiuoja – didžiausias raudonas rūkas ir kai galvą plauniesi tai raudonas vanduo teka) susitranzavau pirmą automobilį Afrikoje! 18.10 val. aš jau Mushoj ir einu su džiaugsminga vaikų, mamų ir dviratininkų palyda kažkur – visiems žinomos frazės “pater Hermann” kryptimi ...
Kai susiskambinau vakar su Aleksia, ji minėjo, kad tėvas Hermanas grįš tik kitą savaitę, taip pat, kad centras yra apie 3 km. nuo kelio – tai pamaniau pėstute užtruksiu pusvalanduką ir dviračio ar motociklo taksi paslaugų atsisakiau (pagrindinė problema – prie pusiaujo saulė teka ir leidžiasi labai greitai ir apie septintą bus tamsu, nors į akį durk). Tačiau žygis užtruko (kaip tik tuo metu Vilniuje skautai akademikai rinkosi į sueigą, tad jaučiausi lyg būčiau kartu su jais skautiškoje žygio dvasioje). Man pasisekė, kad jaunas kareivėlis sutiko mane palydėti iki pat centro vartų, nes kitu atveju būčiau turbūt visą naktį klaidžiojęs. Žygiuoti su visa manta ant pečių kalnuotomis Mushos apylinkėmis buvo labai smagu – šito man taip senai reikėjo! Beje, iš kur tiek daug šiam kaimelyje žmonių?
Po truputį įsikuriu Šv. Kizito (vieno iš jauniausių Afrikos šventųjų, nužudyto Ugandos karaliaus) jaunimo centre. Vos tik įėjus į tėvo Hermano namą akis užkliūva už lietuvaitės lelytės su tautiniais drabužiais – po dviejų savaičių kelionės tautiniai simboliai iš tiesų sujaudina. Kartu yra atvykusi ir italų jaunimo grupė su vadovu Massimo (šalia Milano įsikūrusi Arese selaziečių parapijos bendruomenė nuo pat tėvo Hermano misijos Rwandoje pradžios stipriai padeda centrui), šveicarė gidė Amelie.
Vakarieniaujame prie didelio stalo nuostabiai gražioje svetainėje. Atbėga Aleksia ir spindinčiom akim sako: tėvas Hermanas tau skambina, greičiau! Tai bent puikumėlis vėl lietuviškai pasišnekėti. “Tai sveikinu atvykus! Tu esi pirmasis tautietis, kuris savo jėgomis atvyko į centrą (vieną buvau atvežęs). Ar gerai ten tavimi rūpinasi? Kur po to trauksi? Ooo – į Tanzaniją – tai labai graži šalis, būtinai turi skirti bent savaitę! Ar palydės tave kas iki sienos? Geriau būtų, kad palydėtų, nes po genocido čia dar yra blogų žmonių. Na tai sėkmės kelionėj!” Nuostabu šnekėti gimtąja kalba telefonu kažkur Afrikos glūdumoje ir dar su kuo ...
Namas, į kurį papuoliau kalnuotosios Rytų Afrikos glūdumoje, su gintarine Aušros vartų Marija, nuostabiom dekoracijom bei jaunais žmonėmis buvo kažkas tokio nepapasakojamo... labai labai ... sana sana ... nuostabu!!!
2005 m. liepos 29 d. – ketvirtadienis.
Nuostabus rytas. Šeimyniniai pusryčiai su maldele.
9.30 val. iškeliauju į žygį po apylinkes, link ežeriuko. Vienoje kišenėje skaitmeninis fotoaparatas, kitoje – paprastas – tad kelionės pradžioje fotkinu be sustojimo. Žmonės aplink jaunimo centrą malonūs – vis nusišypso, pasisveikina, pataria kur eiti. Kokie gražūs tie moliniai keturkampiai ir apskriti nameliai, su mėlynom durim ir palangėm, arba baltom, raudonom, arba šiaudinėm. Vienas langiukas praviras, kitas – uždaras. Kokie paprastučiai tie namukai ir taip išsibarstę tarp bananų palmių (2-4m. ūgio su dideliais lapais) šalikelėse, o kiek tų takelių... Kiek daug pabiručių – visos mamos ant kupros po vieną nešasi, o kad Lietuvoj šitaip ... Žmonių akys taip švelniai mane nužiūrinėja, saulutė vis labiau ir labiau kaitina ir aš su vienu dieduku su dviratuku smagiai pasišnekučiuodami toliau keliaujam Mushos didžiuliais kalnais, šlaitais, pievomis, palmių miškų takučiais.
Šiaip ne taip, po 2 val. žygiavimo su skautiška (ir ne tik) palyda, sutikta tiesiog pakeliui, prieinu ežerą. Kažkas atplaukia. Išsitraukiu žiūronus – netgi dviratukas ilgoje medinėje valtyje. Kad jau išsitraukiau žiūronus, tai priverčiu visus mane atlydėjusius vaikučius pro juos pasižiūrėti. O tada į valtį ir pirmyn į kitą krantą, kad greičiau būtų sugrįžti. Pradžioje sutariam, kad sumokėsiu 100 Ruandos frankų. Smagiai plaukiam, netgi man leidžia pairkluoti – kokia atrakcija, reikia būtinai nusifilmuoti. Žiūrim, kad ne taip greit plaukiasi, tai sutariam kad dar į kitą krantą mus nuplukdytų, kaina pakyla iki 200 RwF (~1Lt). Kai išlipame sumoku jam 300 – tokiais atvejais, skirtingai nei prie sienos, visiškai negaila pinigų. Gerų vedlių – vietinių skautų - dėka į centrą grįžtu tik 20 min. vėliau, nei žadėjau (o Afrikoje pusvalandis dar nesiskaito, kad vėluoji).
Po pietų - fotosesija po didžiulę teritoriją apimančius Šv. Kizito jaunimo namus – čia taip pasakiškai gražu – tiek įvairiausių gėlių, krūmų, bambukų, milžiniškų kaktusų ir kita tropikų augmenija bei ... vienintelis visose apylinkėse babūnas (taip taip, su raudonu užpakaliuku)! Viso čia virš 10 namų, kuriuose yra ir medžio, ir metalo apdirbimo staklės, ir siuvykla, ir mokykla ir vaikų gyvenamasis namas. Jaunimo centro teritorija aptverta spygliuota viela, o prie vartų yra budėtojas. Sodyboje gyvena apie 120 vaikų ir jaunimo, mokyklą lanko apie 300 iš Musha apylinkės. O apskritai tėvas Hermanas su 30 darbuotojų komanda teikia pagalbą apie 800 šeimų.
Visi vaikai turi ką veikti – nėra slampinėjančių, kaip kad miestuose daugybė vaikų tiesiog gyvena gatvėse ir neturi veiklos. Pirmą dienos pusę jaunimas dirba, jaunesni mokosi, piešia su savanore Silvana iš Italijos.
Po pietų atėjo ilgai lauktasis tinklinis (juk tai viena iš mėgstamiausių mano sporto šakų)! Kadangi Silvia su “bambino ruandiečiu” kažkur pradingo tai mane priima į italų komandą. Jie visi – tiek italai tiek vietiniai - taip gerai žaidžia! Futbolas – taip pat labai populiarus.Grįžę, nusiprausę ir užkandę pradedame ruoštis vakaro fiestai – Massimo ir Silvana juokauja – diskoteka Afrikoje!
Ir iš tikro – sujungiame kolonėles, stiprintuvą ir grotuvą ir tokią Bob Marley fiestą iškėlėme, jog vaikučiai lyg pašėlę judėjo – tiesa, pradžioje kokie trys mažiausi, tačiau vėliau, kuomet po Michael Jackson, itališko repo ir galiausiai vietinės ruandiečių populiarios muzikos (raga) visi taip įsišėlo, kad uch kas toj šokių aikštelėj dėjosi – sunku ir apsakyti ... Pavakarieniavome ir prasidėjo užduotys, vaidinimai ir tradicinių šokių programa ... tai tikrai buvo nepakartojama!
Po nuostabios fiestos su Amelie dalinamės mintimis apie Afriką – čia žmonės gyvena skurdžiai, tačiau jie tokie laimingi, tiek daug šypsosi, bendrauja vienas su kitu. Atskrenda ir ant sienos šalia manęs nutūpia toks beproto žalias ir beproto didelis vabzdys ir taip ir nesupratau ar jis turejo galvą – pastebėjau tik dvi akis lyg antenas išlindusias ...
2005 m. liepos 30 d. – penktadienis.
Naktį prastai miegu, nuo antimaliarinių vaisų “Mephaquin” ir vėl košmarai. Pramiegu bendrus pusryčius. Einam su savanore dailės mokytoja Silvana apžiūrėti, kaip gražiai vakar vaikučiai kambarį išsidažė. Šiandien ji planuoja gaminti atvirutes – paišys ant spalvoto popieriaus, karpys įvairias formas ir ant nuspalvinto fanieros pagrindo klijuos. Vaikučiai darbuojasi išsijuosę – gražu žiūrėt! Kadangi mane praminė “Jėzumi” (ir grįžęs gavau el. paštą iš tėvo Hermano – “tave jaunimėlis labai gražiai prisimena - "Yezu aratembera mu bantu" = Jėzus vaikšto tarpe žmonių) tad taip ir pasirašiau po atvirute, kurią nupiešiau tėvui Hermanui.
Po truputi ateina laikas ruoštis tolimesnei kelionei, pradedu kalbinti Aleksiją, kad pavežėtų iki matatu, kuris važiuoja link Tanzanijos pasienio.Atsisveikinu su vaikais, darbuotojais, savanoriais italais, skautais, ir visais visais pasiliekančiais nuostabioje sodyboj. Nenoriu išvažiuoti, per trumpai dar pabuvau, o be to čia tokia puiki atmosfera! Tačiau taip jau suplanuota.”
Švento Kizito Jaunimo centras Ruandoje, įkurtas Tėvo Hermano Šulco, mano atmintyje visuomet išliks lyg gintaras Afrikos glūdumoje. Nuostabūs žmonės ir grožis taip stipriai pririšo mane, jog tikiuosi ne kartą dar grįšiu. O jei jūs planuosite pakeliauti po Rwandą – būtinai apsilankykite pas tėvą Hermaną ir pajausite, ką vienas žmogus su didžiuliu noru ir užsibrėžimu gali šiame pasaulyje nuveikti!
Karibu sana!
Įspūdžiai iš kelionės po Rytų Afriką 2005 vasarą.
Parašė Jonas Mikaliūnas.
Kelionės tinklapis: http://akademikai.lt/~jonis/afrika