2015-03-01 00:00:00

-

MAITINIMO IR APGYVENDINIMO PASLAUGOS

Užsakydami paslaugas Jaunimo sodyboje,  jūs kartu remiate ir fondo globojamus vaikus bei jaunuolius iš skurdžių šeimų, tuo pačiu prisidedate prie fondo išlaikymo ir plėtros. Dėkojame Jums.

Tel.: 8 650 87866


Plačiau
 
2012-02-28 15:47:05

-

% parama

Skirkite 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio Jaunimo sodybai


Plačiau
 

Misija Ruandoje

              Misija Ruandoje 

Nuo 1978 m., Jaunimo sodybos įkūrėjas, kunigas Hermanas Šulcas yra misonierius Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės Kigalio.

      

Ruanda, kaip misijos šalis, buvo pasirinkta dėl sunkios socialinės gyventojų būklės. 

Pasak kunigo, atvykus į Ruandą jam buvo labai svarbu pramokti vietos kalbos, kurios supratimas tiesiogiai vestų prie tautinio mentaliteto ir glaudesnio bendradarbiavimo (kunigas moka 9 kalbas).  

  

Pradėjęs misionieriaus veiklą, kunigas dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicinos paslaugos nėra išplėtotos. Šelpdamas vargšus ir darydamas gerus darbus, kunigas tapo populiarus apylinkėje ir pelnė didžiulį vietinių žmonių pasitikėjimą. Įsteigė Jaunimo sodybą ir Gimnaziją, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net apie 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms buvo auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių mechaniko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.

Kad išmokytų vaikus šeimyniškos dvasios, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo motiną Elžbietą (1916 - 2005), kuri mokė daržininkystės ir veisti naminius paukščius, bei rodė visiems gražų motinišką pavyzdį.  Vienu metu, sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. Ruandoje viena prieš kitą sukilo 2 vietinės gentys. Šis įvykis, vadinamas Ruandos genocidu, per  nepilnus 3 mėn. nusinešęs apie 800 000 gyvybių. Tutsiai ir hutai ir anksčiau konfliktavo dėl to, kad baltieji kolonistai labiau pripažino ir į  savo tarpą įsileido aukštaūgius ir intelektualių bruožų tutsius. Tutsiai nevalingai ir netikėtai tapo baltųjų favoritais. Santykiai kibirkščiavo ir 1994 m. pasiekė kritinę ribą. Kalbama, kad šis konfliktas buvo specialiai stipriai pakurstytas hutų radikalų ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per kelias dienas išžudyti. Genocido vykdytojai ir aukos buvo tos pačios valstybės piliečiai. Žmonės tiesiog viešai buvo kapojami į gabalus mačetėmis ( mačetė - ilgas aštrus, lenktas peilis ).

Šalis 3 mėn. gyveno siaube. Ruanda yra beveik 3 kartus plotu mažesnė už Lietuvą ir per trumpą laiką čia buvo išžudyta arti milijono gyventojų.  Žuvo ir didžioji dalis kunigo H.Šulco įkurtos Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti ir juodaodžiai vaikai,  viešėję Lietuvoje Nepriklausomybės laikotarpiu. Gyvi liko tik 12 iš 120. Pats kunigas tokio likimo išvengė, nes nespėjo į sodybą grįžti iš sostinės. Kunigas buvo persekiojamas - jį gelbėjo Jungtinių tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gedėjo žuvusiųjų Vokietijoje.

Po 2 mėnesių, kovoms  kiek aprimus, kunigas H. Šulcas, grįžęs į Ruandą, rinko iš savanos  išbadėjusius vaikus, kurie, regėję tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet  ir ilgam laikui visai nustojo kalbėti.

Sutelkęs buvusius padėjėjus, po truputį, per 4 metus, kunigas atstatė Jaunimo sodybą ir įkūrė Našlaityną vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio konfliktą ar mirę iš bado.

Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų.Čia pat veikia ir Amatų mokykla, o 2002  m. atidaryta ir nauja Gimnazija, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių ir netgi iš sostinės. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Ruandos gyventojai  iki šiol bijo kalbėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ir teisingumo čia dar labai trūksta.