STOVYKLOS

 

     Kam reikalingos STOVYKLOS?

 

Stovykla – tai asmenų grupės susibūrimas tam tikroje vietoje, kur planuojama vykdyti iš anksto numatytą veiklą.  Nemažai prarado tie, kurie nė karto nedalyvavo stovykloje. Užtat niekada nėra vėlu tam pasiryžti, nes šiais laikais dalyvauti stovyklose gali drąsiai ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Stovykla yra įdomi, o kartais ir ekstremali patirtis, kuri ugdo socialinius, kūrybinius ir darbinius įgūdžius, o labiausiai skatina savarankiškumą.

Stovyklų programos yra paremtos neformaliojo ugdymo principais, kur siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti problemas ir dalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi, stovyklose siekiama pagrindinio neformaliojo ugdymo tikslo – ugdyti savybes, būtinas sėkmingai veiklai.

Informacinių technologijų amžiuje stovykla, kaip veiklos forma, labai padėtų vaikams, kurie daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tokie vaikai mažiau bendrauja su kitais vaikais, yra pasyvesni ir mažai domisi aplinka, dažnai dėl to nukenčia mokslai. Jaunos asmenybės sėkmingam augimui yra reikalingos realios patirtys ir bendravimas.

 

Apie patirtis

 

Esama trijų žmogaus stabilumo zonų: komforto, streso ir panikos.

 

Komforto zonoje mums viskas žinoma ir įprasta, todėl joje esame ramūs ir atsipalaidavę. Tačiau ramybės ir atsipalaidavimo būsenoje nieko negalime išmokti, nebent mechaniškai atkartoti automatiniais tapusius veiksmus, skaityti romaną arba žiūrėti televizorių.

             

Norint ko nors išmokti, būtina išeiti iš komforto zonos į streso zoną. Stresas sužadina, priverčia sutelkti dėmesį ir valią, fizines ir psichines galias, todėl esame pasiruošę įveikti užduotį, tampame atviri naujai patirčiai ir mokymuisi. Taigi iššūkis išveda mus iš komforto zonos į streso zoną ir tik būdami streso zonoje mokomės ir išmokstame, pvz. geriausiai žinios lenda į galvą paskutinę dieną, naktį prieš egzaminą arba užduoties atlikimo terminą. Už streso zonos yra panikos zona.         

Panikos zonoje prarandame veiksmų ir jausmų kontrolę, visą esybę apima baimė, kuri paralyžiuoja mintis ir veiksmus arba prarandama savikontrolė. Šioje zonoje galimi du sprendimo būdai: sustojama vietoje arba veikiama nesąmoningai, chaotiškai. Ir vienu ir kitu atveju, panikos zonoje mokymasis nenutrūksta.

Kuo daugiau įgyjame patyrimo, tuo didesnė darosi, plečiasi komforto zona, o streso zona mažėja. Patyrimas kaupiamas ir komforto zona plečiasi pamažu, ne dideliais šuoliai, o mažais žingsneliais.    

Linkime mažais žingsneliais artėti prie savo svajonių ir niekada nepamiršti, kad visos patirtys mus kažko išmoko.

 

           1. Zlataravičienė A., Mikalopaitė D., Buzaitytė - Kašalynienė J., .( 2008) Patyrimo pedagogika ir jos taikymas/ praktinis vadovas jaunimo darbuotojams. Vilnius